Gatvės pavadinimas byloja apie tai, kad iš jurbarkiečių gyvenome arčiausiai upės. Vaizdas pro langą vertas pačios trobelės. Ypač per potvynius, kai Nemuno vandenys skalaudavo pamatus. Matydavome Nemunu plaukiančius garlaivius, dažniausiai velkančius baidokus. Todėl nieko nuostabaus, kad garlaivius atpažindavome iš triūbijimo. O kai Nemunas po žiemos laužydavo ledus, patirdavome dvejopą įspūdį. Pirmiausiai tai garsas. Atrodo, esi malūne. Visa erdvė nuo lūžtančio ledo trata, gaudžia. Jei ledonešis prasidėdavo naktį, mums nekildavo abejonių iš kur toks ūžimas. Jei prie to, ką ausys girdi, prisideda dar ir tai, ką akys mato, žmogaus menkumas prieš stichiją atrodo apgailėtinas ir bauginantis. O akys matydavo kaip vandens grėsminga srovė traiško didžiulius ledo luitus, pakeldama juos tai į vertikalią padėtį, tai sustumdama kalnus ar panardindama į upės gelmes. Tik daug metų vėliau supratau, kad tavo būsto vertė gerokai priklauso nuo to, koks vaizdas pro langą.
Dažną pavasarį vanduo apsemdavo namus ir vaikų džiaugsmui potvynis išvarydavo mus į gatvę. Kūrendavome laužus, su lytimis plaukiodavome apsemtomis gatvėmis, pasistumdydami ilgomis kartimis. Suaugusieji pradėdavo nerimauti, kai Nemuno vanduo kambariuose kildavo iki lubų. Mat, tada namas gali būti nukeltas nuo pamatų. O tai reiškia, ir nuplukdytas pasroviui.