Jurbarkas

[Žiūrėti po vieną 3D]

Panorama

Facebook komentarai:

Įprasti komentarai: 7

  1. Parašė anna klikunas 2010-06-04 | Atsakyti

    Mano teva gime Jurbarke 1885 ir atvyko US 1911 tada man laba idomu matyt kur tevas gyvenu0. As esu i Amerika cleveland Ohio

  2. Parašė genovaite 2010-07-19 | Atsakyti

    Labas jurbarkiskiams, malonu matyti Jurbarko
    baznycia, kur daug maldu buvo sudeta, Pusodi,
    Bispili , Ovige ir sileli. Per imsire net ir tiltuko nereikejo,akmenukais perejom, o Mituvoje
    issimaudydavom. Aciu uz pastangas, kad galime
    dar pamatyti, prisiminti jaunyste, nors
    toli .
    Jurbarkiete

  3. Parašė irena 2010-08-23 | Atsakyti

    super grazu.saunuoliai kas tai sugalvojo.tai ypac sirdi glosto kai esi toli nuo namu.o as siuo metu ir esu toli.

  4. Parašė Virginija 2010-12-19 | Atsakyti

    Man pats graziausias miestas as jame gyvenau.

  5. Parašė rolandas radvila 2011-01-09 | Atsakyti

    meluociau, sakydamas, kad labai dziaugiuosi tai matydamas…labiau skauda…prisiminimai raizo, primindami graziausias dienas…su ismintais takeliais, gerai zinomais pastatais ir vos ne kiekvienu savu medziu…kur sustodavau ir nuo lietaus slepdavausi…nors ir toli esu, nors ir daug visokiausiu pasaulio kampeliu maciau, jurbarkas vis tiek pats graziausias…brangiausias….noreciau vel prie taves prisiliesti……nuosirdziausi linkejimai jurbarkieciams……..

  6. Parašė Daiva Sinkutė 2011-10-12 | Atsakyti

    Miela tėviškėlė, mokykla, šalia stoties, kur iš autobuso išlipę bėgdavom tekini, tiltas, kuriuo išėjom saulėtekio vedini- visa tai praeitis…
    Linkėjimai ten likusiems, sveikinimai gyvenantiems. Tegul gražiai gražiai klesti pats gražiausias miestas ant Nemuno kranto!

  7. Parašė Kazimieras 2012-01-07 | Atsakyti

    Gimiau 1935 metų kovo 2 dieną Jurbarke Nemuno gatvėje.

    Gatvės pavadinimas byloja apie tai, kad iš jurbarkiečių gyvenome arčiausiai upės. Vaizdas pro langą vertas pačios trobelės. Ypač per potvynius, kai Nemuno vandenys skalaudavo pamatus. Matydavome Nemunu plaukiančius garlaivius, dažniausiai velkančius baidokus. Todėl nieko nuostabaus, kad garlaivius atpažindavome iš triūbijimo. O kai Nemunas po žiemos laužydavo ledus, patirdavome dvejopą įspūdį. Pirmiausiai tai garsas. Atrodo, esi malūne. Visa erdvė nuo lūžtančio ledo trata, gaudžia. Jei ledonešis prasidėdavo naktį, mums nekildavo abejonių iš kur toks ūžimas. Jei prie to, ką ausys girdi, prisideda dar ir tai, ką akys mato, žmogaus menkumas prieš stichiją atrodo apgailėtinas ir bauginantis. O akys matydavo kaip vandens grėsminga srovė traiško didžiulius ledo luitus, pakeldama juos tai į vertikalią padėtį, tai sustumdama kalnus ar panardindama į upės gelmes. Tik daug metų vėliau supratau, kad tavo būsto vertė gerokai priklauso nuo to, koks vaizdas pro langą.
    Dažną pavasarį vanduo apsemdavo namus ir vaikų džiaugsmui potvynis išvarydavo mus į gatvę. Kūrendavome laužus, su lytimis plaukiodavome apsemtomis gatvėmis, pasistumdydami ilgomis kartimis. Suaugusieji pradėdavo nerimauti, kai Nemuno vanduo kambariuose kildavo iki lubų. Mat, tada namas gali būti nukeltas nuo pamatų. O tai reiškia, ir nuplukdytas pasroviui.

Palik komentarą